Mano mintys

Kartais susimąstai kas yra kas?
Bet ne visad žinai, kaip kas bus.
Kartais, bet koks bandymas pajuokauti baigės ginčų. Bet aš nesuprantu kodėl. Juk mes neesame pora.
Neesame kartu. O ji man pradeda rodyti priekaištus. Priekaištus tokius lyg mes esame pora. Bet juk mes tokia neesame Ji tai ir pati žino.
Aš juk atvirai sakant galiu daryti ką noriu. Ir jai juk tai neturėtu rūpėt. Bet, kaip paaiškėjo jai tai rūpi.
Bet kodėl?
Juk į draugystės siūlymus atsakė neigiamai. Kaip ir pati kalta yra. Juk negali laukti žmogaus kuris pasakė tau ne visą laiką. Taip suprantu, kad ji pati nėra apsisprendusi ko ji nori. Bet pasakė  draugystei ne. Tai reiškia ne. Tai ko jai pavydėti ir t.t Nesuprantu to nors pradedu kažką suprasti po mažu.
Ir vėl jos… Jos su kuriom man sunkiai sekasi bendrauti rimtai.
Nes, kaip pastebėjau visos panelės bijo prarasti gerus draugus. Kokiu aš jom tampu.
Gal tada geriau tapti kitokiu?
Tada gal viskas kitaip klostysis…
Bet gal toks gyvenimas. Viskas yra, kaip turi būt. 

O dabar kitos naujienos…
Pagaliau įsigijau mašiną kuri gal iš dalies pakeitė mano gyvenimą, bet ir iš dalies jį apsunkino.
Kartais ji sukelia tiek daug galvos skausmo. Besitikėjau, kad taip gali būt.
Bet manau, taip visiems būna su pirma ne idealia mašina.
Audi a3.

Dar kas neduodą ramybės mokslai.  Baigiau koledžą. Bet, kas toliau?
Noras mokytis Lietuvoje. O gal čia Anglijoje?
Bet nežinau ką pasirinkti. Kas galėtų būt geriau.
Gal ne šie metai, bet kiti tikrai bus paskirti pradėti mokytis aukštojoje mokykloje. Kaip sakant universitete.

Pasiilgau Lietuvos… 
Per sunku man… O gal tik taip man atrodo. Bet aš žinau, kad per kančias į žvaigždes. Ir tikiuosi, kad taip kažkada bus.
Tikiu, kad bus.
Bus.

Atrodo gyvenimas persivertė į kitą puse. Dirbu ir dirbu tą darbą kuris džiugina mane. Nors ir vargina, bet džiugina.
Įsidarbinau į tokia kompanija kuri anglijos rinkoje yra dar jauna. Bet jaučiu joje perspektyva.
Gaminu pagal užsakymą šviestuvus ir juos projektuoju.
Nors jau pasaulio kituose žemynuose šita kompanija turi didele paklausa, bet Anglijoje dar ji yra naujokė.
Bet pagal užsakymų kieki jaučiu, kad ji kils aukštyn.
Ir tikiu, kad tai padės man gyventi geriau. Joje dirbame tik trys žmonės o užsakymus padarome tūkstantinėmis sumomis.
Gal tai mano karjeros pradžia?
Tikiuosi, kad taip ir bus. O jeigu ne. Tai bus tikrai nebloga patirtis rašant savo CV.
Dirbant ALW tikiuosi įgauti patirtės ir įgūdžių kurie padės man.
Džiaugiuosi gavęs šitą darbą.

Nors darbo reikalai pajudėjo į priekį, bet kažkas vis dėl to stovi vietoje. Niekas nesikeičia.
Nors keičiasi. Atrodė kažką kūriau, bet viskas sugriuvo. O geriau sakyti, kad sugriovė? Net nesu pats tikras ar sugriovė ar pats kažką ne taip padariau.
Atrodė santykiai prasidėjo rutuliotis į priekį. Bent jau atrodė taip porą dienų. O paskui paaiškėjo, kad ne. Kad aš, kaip visada esu prisisvajojęs berniokas.
Atrodė, kad viskas vyksta pagal planą kurį atrodė turiu, bet dabar, net nežinau ar tikrai turiu.
Ji nuostabi. Bet jos suprasti kartais negaliu. Atrodo vieną dieną, kad viskas čiki piki. O kitą dieną kažkas jau ne taip. Suprantu, kad jus moteris sunku suprasti. Sunku, net suprasti ko jūs pačios norite. Ko iš vis jums reikia.
Sunku su jumis. Viena diena idealu o jau kitą dieną užkuriat pragarą.
Jus pačios nors suprantate save? O ar suprantate, kaip mums reikia suprasti jus.
Mes juk neesame visažiniai.
Apmąstykite ko tiksliai norite. O ne reikalaukite to ko, net neparodote, kad norite. Arba ko ne visi gali jums suteikti.

Kažkas keičiasi. Kažkas išlieką taip, kaip buvo visada.
Bet gyvenimas nestovi vietoje.
Laukiu naujų išbandymų ir tikiuosi, kad juos atlaikysiu. Kad juos pavyks įveikti su iškelta galva. Kad nepulsiu į dugną.
O žengsiu tolyn gyvenimo keliu. Ir, kad saulė apšvies jį šiltais spinduliais.

Nebežinau kas yra tikrojo laimė.
Kas nors žinote?
Atrodė, kad savo gyvenimą vedu savo tikslų link.
Bet kaip parodo gyvenimas taip tikrai nėra.
Svajonės apie aukštąjį išsilavinimą atidedu neribotam laikui.
Nežinau ar gerai elgiuosi, bet manau taip reikia.
Taip jo man reikės. Aš jo sieksiu kažkada. Bet dabar padėtas taškas.
Iš vis šitą postą ne apie tai norėjau rašyti.
Noriu sau palikti atminimą apie šitas dienas praėjusias. Kad žinočiau, kaip jaučiausi blogai.
Kaip daug kam atrodo mano gyvenimas yra paprastas ir eina lyg iš pasakos. Ne jiems blogai atrodo.
Gal aš pats parodau tai. Nors labai abejoju.
Neturiu tokio gyvenimo kokio norėčiau. 
Nors ir šis vakaras praleistas vienatvėje su alumi ir filmu. Tiksliau apibūdinus bandant nuskendinti viską kas kankina.

Nežinau gal apvyliau draugus pranešdamas, kad neatvyksiu į jų šventę. Į Jų naujo gyvenimo pradžia. Į jų vestuves.
Bet ne visada galimybės su tampa su norais. Skaudu, kad negaliu atvykti į Lietuvą pas juos…
Bet būsiu su Jais tą dieną mintimis ir širdimi. Ir džiaugsiuosi jų laimę.

Kiti dalykai kas neleidžia ramiai gyventi:
Tai darbas, kurio nesugebu susirasti. Atrodo galiu dirbti ne vienoje sferoje.
Bet nesugebu susirasti pastovaus. Tai labai apsunkina mano gyvenimą. Ir tai sukelia nepasitikėjimą savimi. Sunku.
Bet tikiuosi sugebėsiu tai padaryti artimiausiu metu.
O dabar dar galiu pridurti apie mergaičiuke kuri sugebėjo sužavėti. Sugebėjo susukti trupučiuką mano makaule.
O viskas prasidėjo tik SMS žinutėmis. Susirašinėjimai, bet kokiomis temomis. Jos kvietimai pas ją atvažiuoti pabūt.
Atrodė, kad kažkas juk gali būt. Bet, kaip kažką pradėjo lyg ji jausti ir aš. Juk turėjome pradėti aiškintis kažką.
Tai taip ir gavosi, kad gauni SMS žinutę, kad turim likti tik draugais, kad ji nėra pasiruošusi santykiams ir nenori prarasti tokio draugo kaip aš. Ir kad joks vaikinas taip su ja gerai nesielgė, kaip aš.
Na, bet kaip galima viską labiau sugadinti? Taip mes likome draugai. Ir liksime. Bet kartais nebe suprantu sms žinutės atvažiuok pas mane.
Nors šiandiena pats jai parašiau su tuo tikslu, kad pas ją nuvažiuočiau. Bet taip nenutiko nes ji po kažkiek laiko tik atrašė į sms ir tada kaip jau buvo klube.

Nesiseka meilėje. Ir nesiseka jokioje loterijoje ar kortose.
Nesiseka gyventi savo gyvenimo.
Nesiseka nieko pradėti kurti ir ugdyti.
Ir atsibodo kažką sau įrodinėti.

Nebežinau ko siekti normaliai noriu šiam gyvenime.
Atsibodo nusivilti viskuo. Atsibodo! Jau per sunku. Nebetikiu savo jėgomis. Bet kažkur širdyje dar yra tikėjimo dalelytė. Ir suteikia viltį nekristi žemyn. Su teikia viltį kažkuo tikėti. Kažko laukti ir svajoti.
Tik ar ta viltis ilgai gyvuos? Ar ilgai ji dar liepsnos viduje?
Kartais per sunku. Tik noris nusispjauti ir mesti viską.

Ech velniop jau blogiau nebus atsidarau dar kita alaus skardinę…

Nors tik rytoj pradėsiu savo kelione į Lietuvą, bet jau jaučiuosi, kad esu joje.
Širdyje aš jau namie!
Suvalgiau paskutine vakariene Anglijoje ir jaučiuosi gerai.
Nes žinau, kad jau rytoj griebsiu savo lagaminą ir keliausiu į oro uostą.
Šiaip nusimato linksma kelionė kurią pradėsiu gan anksti.
Bet kadangi man patinka keliauti per aplinkui tai nieko blogo.
PAGALIAU! Taip ir norisi užrėkti iš visų savo pločiau! Kad visi išgirstu, kaip aš pasiilgau Lietuvos! Ir visų savo artimųjų, draugų ir savo gimtinės.

Dabar suprantu, kad nenoriu būt vienišas.
Noriu turėti kažką šalia. Kažką kas man būtų visas gyvenimas ir aš būčiau jos gyvenimo dalis. Atrodė, kad galiu dar būt vienas, bet pasirodo klydau.
Bet supratau tik tada kaip likau vienas namuose.
Vienas tuščiuose namuose.
Kaip mamą jau išvyko į Lietuvą ir likau svetimame krašte vienas.
Dabar reikia meilės. Tikros meilės. O ne tik jos žaidimų.
Norisi įsimylėti vėl. Patirti tą jausmą. Tuos širdies virpulius.
Arba tiesiog sėdėti patogiai įsitaisius fotelyje su karštu šokoladu apsikabinus ir žiūrėti tuos romantiškus filmus.
Kuriuos jau atvirai vienam per sunku žiūrėti.
Vienatvė užknisa. Ne toks jau esu stiprus…
Reikia baigti mindyti viengungystės kelius. Ir žengti žingsnį.
Tik kur rasti JĄ.
Tikiuos, kad sutiksiu savo išrinktąją.

————————————————————————————————————————————-

Iki Lietuvos liko tik porą dienų.
Ten nebūsiu toks vienišas.

Pasiilgau prabėgusių dienų.
Pasiilgau gyvenimo Lietuvoje. Net labai.
Jaučiuosi tuščias čia. Viduje šalta. Ir trūksta žmonių kurie supo mane namie.
Atrodo kad lengva palikti Tėvyne. Atrodo pabėgai ir pasidarys lengviau. Man taip nėra.
Per sunku… Per daug gal ja myliu. Per daug man ji rupi. Ta mylima Lietuvos žemė.
Niekada negalvojau kad esu toks patriotas. Bet tik išvykus supranti ką palikai.
Sunku čia…
Nežinau kas gali būti geriau, kaip pabundi ryte savo namie Lietuvoje.
Kaip už durų mylima šeima snibža. Kaip išeini i miestą ir gera matyti pažystamus veidus.
Nesuprantu tu žmonių kurie sako, kad va čia jau mano namai. Į Lietuvą jau nebe grįšiu.
Tai jau šalis mirusi…
Man Lietuva yra ir bus mano tikri namai.
Gal laikas jau sugrįšit?
Laikas jau senai manau tik ar verta mesti akčiau laiko viską ką jau pradėjau čia Anglijoje.
Mokslai kurie atrodo visai turėtu būt geras pamatas mano gyvenime.
Bet pavargau… Sunku.
Nors ir draugai Lietuvaičiai, bet vis tiek sunku.
Palengvina tik tai, kad jau už savaitės busiu Lietuvoje. Bet tik būsiu atostogų laikotarpiu po vienerių metų pertraukos. Ir vėl bus sunku palikti viską ką myli. Viską kuo ilguosi būdamas čia.

Pasiilgau… PASIILGAU TAVĘS LIETUVĄ!!!

Tikriausiai, jau seniai atėjo laikas mylėti. Mylėti, o ne išsipisinėti.
Laikas nustoti rodyti savo principus ir puikybę.
Kam tu tokia reikalinga? Pisti smegenis? Jis irgi nori meilės.
Ir būtent meilės, o ne visų tavo norų išpildymo ir tavo privilegijų prieš jį.
Jūs užaugote.
Tiesiog laikas suprasti, kad pas jį gali būti svarbių reikalų.
Užteks pūsti savo ištepliotas lūpytes dėl priežasties ir be jos.
Kam? Žaidimas su charakteriu?
O ar vaikystėje neprisižaidei, mergyt?
Ar tu kada matei, kad tavo mama nekalbėtų su tėvu dvi valandas
vien tik dėl to, kad tėvas nepabučiavo jai į žanduką ir nepasakė
                              “ko nors gražaus”?
Tad ir mums pats laikas praeiti šį “pseudo-meilės” etapą.
Neprisižaidei? Tada paleisk ir eik žaisti, o ne pisk jam smegenis.
                              Pamiršk apie žodį “meilė”.
Nori meilės? Tada užsičiaupk ir mylėk. Kurk santykius, gerbk, brangink.
Negyvenk “dėl savęs”, jei tau reikia meilės.
Meilė brangiai kainuoja. Labai brangiai.
Už laimę visada reikia mokėti.
Jeigu tu tam dar nepasiruošusi, tai nusipirk sau šunį, kale!
Jei pasiruošusi – UŽSIČIAUPK IR MYLĖK!

http://www.demotyvacija.lt/uzsiciaupk-ir-mylek-1444980.html

Gal visai ir neblogai ta vienatvė.
Vakaras, tiksliau naktis butelis raudono vyno, pora gerų filmų.
Ir nusispjauti tiesiog ant visko.
Toks jau tas viengungio gyvenimas.
Viengungystes kelius bemindant.
Yra gerai, nėra nu ką padarysi gal kada nors ir bus. Ta vienintelė.
Kažkaip kurios ir reikia, ir norisi. Bet viskas su laiku tikiuosi.
Juk kaip kažką prarandi tai kažką turi ir atrasti. Gyvenimas nestovi vietoje.
Kažkas turi atsirasti.

ši daina tinka šiam vakarui. :)

Kažkaip jaučiuos lyg neturėčiau tikslų šiam gyvenime daugiau.

Atrodo lyg nieko dar nepasiekiau. Ir tikrai yra ko dar siekti. Bet bet nebežinau ko galima siekti.

Kaip sieki ir nusivili savim. Ir kaip nieko negali pakeisti ir padaryt. Kaip rankos nebekyla į darbą.

Kaip užsibrėžti tikslai jau nebe tikslai.

Kaip svajonės tik skaudina. Ir geriau nebe svajoti. Geriau gyventi ir leisti gyvenimui tave nešti srove.

Kur nežinai kur tave nuneš šiandiena. Nežinai kas tavęs lauks rytoj. Gal džiaugsmas gal liūdesys.

Nežinai ar reikia dėl kažko aukotis. Ar imti ir į viską nusispjauti.

Kartais užima toks noras sėsti į pirma traukinį ir važiuoti ten kur niekas tavęs nepažysta ir ten kur gal niekas neskaudins. Kur esi nepriklausomas nuo nieko. Esi laisvas.

Bet juk yra jausmai Tiem brangiems žmonėms Lietuvoje.

Dėl Jų norisi kažką daryti. Kažko siekti nors tai nesigauna.

Jautiesi sumautai bet nieko negali pakeisti. Sumautos mintys sumautos svajones sumauti jausmai.

Laikas tikrai bėga greitai. Skaičiavau dienas iki Lietuvos, ir štai jau teliko tik valandos iki jos.
Daiktai sudėti. Kraunamas telefonas, Ipodas.
Akis net nesimerkia. Nes žinau, kad va jau liko mažai iki grįžimo namo į tikrus savus namus.
Mintyse ir širdyje aš jau Lietuvoje tik kūnas dar čia Londone.
Bet jau liko ne daug.
Pagaliau. Pagaliau ta diena. Tos atostogos kurių taip laukiau.
Draugai, šeima, savas miestas o svarbiausia Lietuva.
Dabar tas ilgesys dar didesnis, bet žinau, kad jau nebe ilgai jis kankins mane.

Tik kažkodėl neramu dėl Jos.
Kaip ir viskas jau baigta. Bet noriu vis tiek Ja sutikti. Pamatyti Jos akis.
Tos rudos akys kurios mane kerėjo. Mmm.
Nors ir kaip viskas susiklostė pasiilgau jos.

Lietuva, mano mylima Lietuva…