Mano mintys

Nors tik rytoj pradėsiu savo kelione į Lietuvą, bet jau jaučiuosi, kad esu joje.
Širdyje aš jau namie!
Suvalgiau paskutine vakariene Anglijoje ir jaučiuosi gerai.
Nes žinau, kad jau rytoj griebsiu savo lagaminą ir keliausiu į oro uostą.
Šiaip nusimato linksma kelionė kurią pradėsiu gan anksti.
Bet kadangi man patinka keliauti per aplinkui tai nieko blogo.
PAGALIAU! Taip ir norisi užrėkti iš visų savo pločiau! Kad visi išgirstu, kaip aš pasiilgau Lietuvos! Ir visų savo artimųjų, draugų ir savo gimtinės.

Dabar suprantu, kad nenoriu būt vienišas.
Noriu turėti kažką šalia. Kažką kas man būtų visas gyvenimas ir aš būčiau jos gyvenimo dalis. Atrodė, kad galiu dar būt vienas, bet pasirodo klydau.
Bet supratau tik tada kaip likau vienas namuose.
Vienas tuščiuose namuose.
Kaip mamą jau išvyko į Lietuvą ir likau svetimame krašte vienas.
Dabar reikia meilės. Tikros meilės. O ne tik jos žaidimų.
Norisi įsimylėti vėl. Patirti tą jausmą. Tuos širdies virpulius.
Arba tiesiog sėdėti patogiai įsitaisius fotelyje su karštu šokoladu apsikabinus ir žiūrėti tuos romantiškus filmus.
Kuriuos jau atvirai vienam per sunku žiūrėti.
Vienatvė užknisa. Ne toks jau esu stiprus…
Reikia baigti mindyti viengungystės kelius. Ir žengti žingsnį.
Tik kur rasti JĄ.
Tikiuos, kad sutiksiu savo išrinktąją.

————————————————————————————————————————————-

Iki Lietuvos liko tik porą dienų.
Ten nebūsiu toks vienišas.

Pasiilgau prabėgusių dienų.
Pasiilgau gyvenimo Lietuvoje. Net labai.
Jaučiuosi tuščias čia. Viduje šalta. Ir trūksta žmonių kurie supo mane namie.
Atrodo kad lengva palikti Tėvyne. Atrodo pabėgai ir pasidarys lengviau. Man taip nėra.
Per sunku… Per daug gal ja myliu. Per daug man ji rupi. Ta mylima Lietuvos žemė.
Niekada negalvojau kad esu toks patriotas. Bet tik išvykus supranti ką palikai.
Sunku čia…
Nežinau kas gali būti geriau, kaip pabundi ryte savo namie Lietuvoje.
Kaip už durų mylima šeima snibža. Kaip išeini i miestą ir gera matyti pažystamus veidus.
Nesuprantu tu žmonių kurie sako, kad va čia jau mano namai. Į Lietuvą jau nebe grįšiu.
Tai jau šalis mirusi…
Man Lietuva yra ir bus mano tikri namai.
Gal laikas jau sugrįšit?
Laikas jau senai manau tik ar verta mesti akčiau laiko viską ką jau pradėjau čia Anglijoje.
Mokslai kurie atrodo visai turėtu būt geras pamatas mano gyvenime.
Bet pavargau… Sunku.
Nors ir draugai Lietuvaičiai, bet vis tiek sunku.
Palengvina tik tai, kad jau už savaitės busiu Lietuvoje. Bet tik būsiu atostogų laikotarpiu po vienerių metų pertraukos. Ir vėl bus sunku palikti viską ką myli. Viską kuo ilguosi būdamas čia.

Pasiilgau… PASIILGAU TAVĘS LIETUVĄ!!!

Tikriausiai, jau seniai atėjo laikas mylėti. Mylėti, o ne išsipisinėti.
Laikas nustoti rodyti savo principus ir puikybę.
Kam tu tokia reikalinga? Pisti smegenis? Jis irgi nori meilės.
Ir būtent meilės, o ne visų tavo norų išpildymo ir tavo privilegijų prieš jį.
Jūs užaugote.
Tiesiog laikas suprasti, kad pas jį gali būti svarbių reikalų.
Užteks pūsti savo ištepliotas lūpytes dėl priežasties ir be jos.
Kam? Žaidimas su charakteriu?
O ar vaikystėje neprisižaidei, mergyt?
Ar tu kada matei, kad tavo mama nekalbėtų su tėvu dvi valandas
vien tik dėl to, kad tėvas nepabučiavo jai į žanduką ir nepasakė
                              “ko nors gražaus”?
Tad ir mums pats laikas praeiti šį “pseudo-meilės” etapą.
Neprisižaidei? Tada paleisk ir eik žaisti, o ne pisk jam smegenis.
                              Pamiršk apie žodį “meilė”.
Nori meilės? Tada užsičiaupk ir mylėk. Kurk santykius, gerbk, brangink.
Negyvenk “dėl savęs”, jei tau reikia meilės.
Meilė brangiai kainuoja. Labai brangiai.
Už laimę visada reikia mokėti.
Jeigu tu tam dar nepasiruošusi, tai nusipirk sau šunį, kale!
Jei pasiruošusi – UŽSIČIAUPK IR MYLĖK!

http://www.demotyvacija.lt/uzsiciaupk-ir-mylek-1444980.html

Gal visai ir neblogai ta vienatvė.
Vakaras, tiksliau naktis butelis raudono vyno, pora gerų filmų.
Ir nusispjauti tiesiog ant visko.
Toks jau tas viengungio gyvenimas.
Viengungystes kelius bemindant.
Yra gerai, nėra nu ką padarysi gal kada nors ir bus. Ta vienintelė.
Kažkaip kurios ir reikia, ir norisi. Bet viskas su laiku tikiuosi.
Juk kaip kažką prarandi tai kažką turi ir atrasti. Gyvenimas nestovi vietoje.
Kažkas turi atsirasti.

ši daina tinka šiam vakarui. :)

Kažkaip jaučiuos lyg neturėčiau tikslų šiam gyvenime daugiau.

Atrodo lyg nieko dar nepasiekiau. Ir tikrai yra ko dar siekti. Bet bet nebežinau ko galima siekti.

Kaip sieki ir nusivili savim. Ir kaip nieko negali pakeisti ir padaryt. Kaip rankos nebekyla į darbą.

Kaip užsibrėžti tikslai jau nebe tikslai.

Kaip svajonės tik skaudina. Ir geriau nebe svajoti. Geriau gyventi ir leisti gyvenimui tave nešti srove.

Kur nežinai kur tave nuneš šiandiena. Nežinai kas tavęs lauks rytoj. Gal džiaugsmas gal liūdesys.

Nežinai ar reikia dėl kažko aukotis. Ar imti ir į viską nusispjauti.

Kartais užima toks noras sėsti į pirma traukinį ir važiuoti ten kur niekas tavęs nepažysta ir ten kur gal niekas neskaudins. Kur esi nepriklausomas nuo nieko. Esi laisvas.

Bet juk yra jausmai Tiem brangiems žmonėms Lietuvoje.

Dėl Jų norisi kažką daryti. Kažko siekti nors tai nesigauna.

Jautiesi sumautai bet nieko negali pakeisti. Sumautos mintys sumautos svajones sumauti jausmai.

Laikas tikrai bėga greitai. Skaičiavau dienas iki Lietuvos, ir štai jau teliko tik valandos iki jos.
Daiktai sudėti. Kraunamas telefonas, Ipodas.
Akis net nesimerkia. Nes žinau, kad va jau liko mažai iki grįžimo namo į tikrus savus namus.
Mintyse ir širdyje aš jau Lietuvoje tik kūnas dar čia Londone.
Bet jau liko ne daug.
Pagaliau. Pagaliau ta diena. Tos atostogos kurių taip laukiau.
Draugai, šeima, savas miestas o svarbiausia Lietuva.
Dabar tas ilgesys dar didesnis, bet žinau, kad jau nebe ilgai jis kankins mane.

Tik kažkodėl neramu dėl Jos.
Kaip ir viskas jau baigta. Bet noriu vis tiek Ja sutikti. Pamatyti Jos akis.
Tos rudos akys kurios mane kerėjo. Mmm.
Nors ir kaip viskas susiklostė pasiilgau jos.

Lietuva, mano mylima Lietuva…

Tikiuos, kad pavyks planuotu laiku grįžti į Lietuvą.
Nes dėl oro sąlygų dabar yra uždaryti visi Londono oro uostai.
Tikiuosi, kad iki ketvirtadienio oras pasitaisys ir galėsiu skristi namo į Tėvynę.
Susitvarkai vienas problemas, tai būtinai turi atsirasti kitų.
Buvo iškilusių problemų dėl mano bilietų į Lietuvą. Negalėjau pasidaryti Ryanair’s Online Check in’o, dėl paso galiojimo laiko. Bet tai pavyko išspręsti. O dabar oro sąlygos tik nerimą kelia. Tikiuos viskas susitvarkys.
Ir laimingai galėsiu grįžti.
Liko visai mažai Tik 5 dienos (ir viena naktis). Laikas bėga nežmoniškai greitai.

Visi aplinkui kalba apie Kalėdas jau. Man kažkaip šventinės nuotaikos dar nėra. Nesijaučia, kad jos jau taip greitai ateis. Viliuosi, kad nebus kaip praeitais metais. Kad buvo tik eiline diena. Tik, kad su mylima šeima.
O gal ir to užtenka šeimos.
Pasiilgau vaikystės dienų. Tada tikrai jausdavau šventinę nuotaika. Tada buvo didelis laukimas. O dabar jau, net dovanų gavimas tampa tik paprastu dalyku. Net tai nedžiugina ir nestebina. Vaikystėje buvo geriau.

Puodelis arbatos ir pintinė su mandarinais.
Mandarinai primena Kalėdas. Visas kambarys kvepia jais.

Gaila, kad tik šilta pasidaro išgėrus arbatos puodelį. O nėra nieko šalia kas sušildytų.
Pasiilgau vasaros dienų. Tu nuostabių dienų. Praleistų su Ja.
Arbata šildo kūną, bet ne širdį.
Didžiausias puodelis žalios arbatos su citrina, geras filmas ir šilta antklodė. Tai mano vienatvė ir kasdienybė.
Ir svajonės kurioms nelempta išsipildyti…

Nesuprantu savęs…
Ir atrodo, kad negaliu suprast. Nes per daug buvau savo svajose paskendęs.
Svajojau, kaip ir svajoju apie Ja dar vis. O nors kaip ir viskas jau baigta.
Turiu pasakyti Jai ate. Nors širdis nenori to ištarti. Bet gyvenimas priverčia.
Juk aš Anglijoje o Ji Lietuvoje. Ko aš galiu tikėtis. Kad ji manęs lauks? Ne juk taip negali būt.
Reikia susitaikyti, kad reikia man pamiršti Ja.
Nors vidus prieštarauja Jos atsisakyti. Širdis daužosi tik apie Ja pagalvojus.
O protas tik sako tiesa kuria supranta. Kad ji ne man. Nors ir kokia butu  Ji nuostabi, nors ir kokios dienos praleistos su Ja buvo nuostabios. Ir nors ir kaip nesinori padėti to taško, bet manau, kad nėra kitos išeities.
Ir kodėl aš taip sugebu savo širdį atiduoti kažkam. Kažkam, kad lyg ir nemoka mano jausmų vertinti. Saugoti.
Suprantu, kad esu ne auksinis. Nors tokiu, net noriu būt.
Noriu būt tik savimi. 
Tik savimi.
Nenoriu būt optimistu. Ir bandysiu tokiu nebūti. Nes kaip tokiu esu tik save daugiau skaudinu.
Viskas bus užmiršta tikiu. Gal bus ir sunku. Bet tikiu, kad pavyks.
Reikia versti nauja gyvenimo puslapį. Nauja švarų. Bet ne baltą.

My heart was blinded by you.
 
Kas gi Ta kuriai savo širdį dovanočiau?

P.S Liko dvi savaitės iki Lietuvos. Tik dvi.